LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ
<-
Ir trys gulintys: netikėjimas, meilė ir
viltis. Ramybė, kuri tyli. Tolis, neaprėpiamas tolis, tyli daina, skinanti
gėles, ir trys veidai, išplaukiantys iš žemės gelmių. Šypsenos. Šaltis, kuris
priverčia gulėti ir tylėti. Ir ramybė, ramybė, ramybė, kuri neturi vardo...
Viltys, kurios dūžta stovint ant tilto. Butelis alaus. Jis dūžta sunkiau
negu viltys. Ir gerai. O tu juokiesi ir galvoji, kad tavo viltys
plastmasinės. Kvailys. O galbūt tu viliesi, kad jų iš viso nėra. Viliesi, kad
nerimas tave aplenks. Viliesi. Bet nerimas. Jis ateina lyg žemės drebėjimas,
užklumpa tave netikėtai. Banalu. Bet viskas griūna. Kortų namelis. Žmogaus
vidus didesnis už patį žmogų. Žmogau toks menkas, o nerimas... Todėl gyvuok,
nerime, nes be tavęs nebūtų žmogaus. O paskui kažkas verkė iš pikto
džiaugsmo. Ir tarp rudeninių medžių spindėjo namų žiburiai, o šalia grojo
gitara ir smuikas, ir kirmijo rąstas... Pro mane praslinko solidaus amžiaus
moteriškės siluetas. Aš mačiau tik šypseną ir aštrų, veriantį žvilgsnį. Ji
tylėjo ir aš taip pat. Tik daug vėliau aš supratau, kad tai buvo ta ir kartu
nebe ta, jau matyta Mona Liza. O dar vėliau prasidėjo kitas gyvenimo
tęsinys, nauja diena. Vėl. Mes sėdėjome ir kalbėjomės. O šalia dviejų langų
vienas rėmas dalijo saulę pusiau. Viena saulės pusė man, kita - tau. Saulėtos
grindys, nukreiktos dulkių katinais ir pasenusiomis nuotraukomis. Ar ne
tiesa? Tu nežinai?! Aš žinau! Bet dar yra tai, ką mes žinome abu. Sūrus jūros
vanduo. Ir nuo jo peršlapę batai. Sūrūs batai. Daina, kurios ritmas kirtosi
su traukinio ratų dunksėjimu. Diena, kuri prasideda ir baigiasi vakaru.
Viskas nauja. Rudeninis miestas, kuris nesiderina su jūra. Ramybė, kai visi
šneka. Ir tyli muzika, kuri migdo. Rūkalai, svaigalai ir skubūs nepažįstamojo
žingsniai, išsibarstę ant menkai apšviesto naktinio grindinio. Žvilgsnis,
įbestas kažkur ten, kur prasideda trimatė erdvė. Naktis ir miega, kai
atsibudęs supranti, kad tu miegi ne vienas. Šalia tavęs nuogas rankšluostis
(kvailas
pavadinimas) ir šlapia lova. O paskui tu atsibundi ir pamatai tai, kad vyno
gurkšnis mažais taškeliais išsibarstė ant tavo baltos paklodės. Keista,
pagalvoji, ir atsibundi. O dar vėliau pasidaro gėda, kad buvo naktis.
Atšalimas. Ir vėl viskas iš pradžių. Tiesa, geras dialogas pavyko. Ne, tai
tikriausiai ramybė, kai du šneka. Ramybė, kai pats žodis banalu tampa
banalus. O saulė jau pasislinko į mano pusę. Ne, tai ne saulė. Tai kažkokia
ruletė. Ne. Tai dubuo su dviem šalto blizgesio rutuliais. Ne. Tai... Ne.
Paskui aš atsigręžiau į tave, o tenai sėdėjai ne tu, o kokia dešimčia metų už
mane vyresnė moteris. Ir vėl ta pati Monos Lizos šypsena. Man pasidarė
šlykštu.
    
- Tai vėl jūs? Man jau atsibodo. Aš gi žinau, kad tai jūs.
Nors ir keičiasi jūsų išvaizda. Sukriošusi senė. Ko jums iš manęs reikia? Aš
jūsų visai nekviečiau. Aš taip troškau ramybės. Ir nesišypsokite taip viską
suprantančiai. Aš nežinau, kas jūs tokia. Aš nekenčiu jūsų. Aš... aš...
aš...
    
- O! Pykti tu moki, - pasakė ji nusišypsojus. Na, jau viską pasakei? Jau
išsikvėpei?
    
- Nežinau, - pabandžiau pasakyti kuo pikčiau.
    
- Nusiramink. Aš ilgai tavęs nekankinsiu. Jau nebe.
Greitai tu manęs net neprisiminsi. Aš esu tavo praeitis. Kai tu matei tą
senę, aš buvau tavo dabartis. Paskui - netolima praeitis. O dabar - praeitis,
einanti į užmarštį. Tu nustebai? Taip, aš esu vienintelė būtybė, kuri, laikui
bėgant, jaunėja ir protingėja. Aš išnyksiu. Bet aš paskui save vedu už save
protingesnes. Leisk joms su tavimi prasilenkti.
    
Balsas nutilo.
    
Buvo diena, o aš gyvenau naktimi. Paskui miestas, susiliejęs
su naktimi, mirksėdamas žiburiais, rodė paskutinę agoniją. Aš kažkur
važiavau. O ant lango stiklo sustingo sausi lašai. Kiekviename jų buvo savas
pasaulėlis. Toks savas, nors ir apverstas aukštyn kojomis. Paskui
troleibusas sustojo. Pačiame tilto viduryje. Aš užlipau ant tilto turėklų ir
pažiūrėjau į apačią. Buvo ramu, tik kažkas iššoko iš upės gelmių ir įsiliejo
į mane. Kažkas paklausė manęs valandų. Šešios? O juk ką tik buvo pirma. Aš
taip lengvai vaikščiojau tilto turėklais. Buvo lengva. Taip, aš suradau tai,
ko ieškojau. Ramybė, kurioje nieko nėra. Aš grįžtu pas tave. Dabar juk aš
beveik viską žinau. Išskyrus tai, kodėl jūrų liūtas miršta, plyšus širdžiai.
To aš nežinojau. Dūriau pirštu į tamsą. Aš atsibudau, ir man pasakė, kad per
miegus dainavau.