LAURA LIUBINAVIČIŪTĖ





<-
Ir trys gulintys: netikėjimas, meilė ir viltis. Ramybė, kuri tyli. Tolis, neaprėpiamas tolis, tyli daina, skinanti gėles, ir trys veidai, išplaukiantys iš žemės gelmių. Šypsenos. Šaltis, kuris priverčia gulėti ir tylėti. Ir ramybė, ramybė, ramybė, kuri neturi vardo... Viltys, kurios dūžta stovint ant tilto. Butelis alaus. Jis dūžta sunkiau negu viltys. Ir gerai. O tu juokiesi ir galvoji, kad tavo viltys plastmasinės. Kvailys. O galbūt tu viliesi, kad jų iš viso nėra. Viliesi, kad nerimas tave aplenks. Viliesi. Bet nerimas. Jis ateina lyg žemės drebėjimas, užklumpa tave netikėtai. Banalu. Bet viskas griūna. Kortų namelis. Žmogaus vidus didesnis už patį žmogų. Žmogau toks menkas, o nerimas... Todėl gyvuok, nerime, nes be tavęs nebūtų žmogaus. O paskui kažkas verkė iš pikto džiaugsmo. Ir tarp rudeninių medžių spindėjo namų žiburiai, o šalia grojo gitara ir smuikas, ir kirmijo rąstas... Pro mane praslinko solidaus amžiaus moteriškės siluetas. Aš mačiau tik šypseną ir aštrų, veriantį žvilgsnį. Ji tylėjo ir aš taip pat. Tik daug vėliau aš supratau, kad tai buvo ta ir kartu nebe ta, jau matyta Mona Liza. O dar vėliau prasidėjo kitas gyvenimo tęsinys, nauja diena. Vėl. Mes sėdėjome ir kalbėjomės. O šalia dviejų langų vienas rėmas dalijo saulę pusiau. Viena saulės pusė man, kita - tau. Saulėtos grindys, nukreiktos dulkių katinais ir pasenusiomis nuotraukomis. Ar ne tiesa? Tu nežinai?! Aš žinau! Bet dar yra tai, ką mes žinome abu. Sūrus jūros vanduo. Ir nuo jo peršlapę batai. Sūrūs batai. Daina, kurios ritmas kirtosi su traukinio ratų dunksėjimu. Diena, kuri prasideda ir baigiasi vakaru. Viskas nauja. Rudeninis miestas, kuris nesiderina su jūra. Ramybė, kai visi šneka. Ir tyli muzika, kuri migdo. Rūkalai, svaigalai ir skubūs nepažįstamojo žingsniai, išsibarstę ant menkai apšviesto naktinio grindinio. Žvilgsnis, įbestas kažkur ten, kur prasideda trimatė erdvė. Naktis ir miega, kai atsibudęs supranti, kad tu miegi ne vienas. Šalia tavęs nuogas rankšluostis (kvailas pavadinimas) ir šlapia lova. O paskui tu atsibundi ir pamatai tai, kad vyno gurkšnis mažais taškeliais išsibarstė ant tavo baltos paklodės. Keista, pagalvoji, ir atsibundi. O dar vėliau pasidaro gėda, kad buvo naktis. Atšalimas. Ir vėl viskas iš pradžių. Tiesa, geras dialogas pavyko. Ne, tai tikriausiai ramybė, kai du šneka. Ramybė, kai pats žodis banalu tampa banalus. O saulė jau pasislinko į mano pusę. Ne, tai ne saulė. Tai kažkokia ruletė. Ne. Tai dubuo su dviem šalto blizgesio rutuliais. Ne. Tai... Ne. Paskui aš atsigręžiau į tave, o tenai sėdėjai ne tu, o kokia dešimčia metų už mane vyresnė moteris. Ir vėl ta pati Monos Lizos šypsena. Man pasidarė šlykštu.
     - Tai vėl jūs? Man jau atsibodo. Aš gi žinau, kad tai jūs. Nors ir keičiasi jūsų išvaizda. Sukriošusi senė. Ko jums iš manęs reikia? Aš jūsų visai nekviečiau. Aš taip troškau ramybės. Ir nesišypsokite taip viską suprantančiai. Aš nežinau, kas jūs tokia. Aš nekenčiu jūsų. Aš... aš... aš...
     - O! Pykti tu moki, - pasakė ji nusišypsojus. Na, jau viską pasakei? Jau išsikvėpei?
     - Nežinau, - pabandžiau pasakyti kuo pikčiau.
     - Nusiramink. Aš ilgai tavęs nekankinsiu. Jau nebe. Greitai tu manęs net neprisiminsi. Aš esu tavo praeitis. Kai tu matei tą senę, aš buvau tavo dabartis. Paskui - netolima praeitis. O dabar - praeitis, einanti į užmarštį. Tu nustebai? Taip, aš esu vienintelė būtybė, kuri, laikui bėgant, jaunėja ir protingėja. Aš išnyksiu. Bet aš paskui save vedu už save protingesnes. Leisk joms su tavimi prasilenkti.
     Balsas nutilo.
     Buvo diena, o aš gyvenau naktimi. Paskui miestas, susiliejęs su naktimi, mirksėdamas žiburiais, rodė paskutinę agoniją. Aš kažkur važiavau. O ant lango stiklo sustingo sausi lašai. Kiekviename jų buvo savas pasaulėlis. Toks savas, nors ir apverstas aukštyn kojomis. Paskui troleibusas sustojo. Pačiame tilto viduryje. Aš užlipau ant tilto turėklų ir pažiūrėjau į apačią. Buvo ramu, tik kažkas iššoko iš upės gelmių ir įsiliejo į mane. Kažkas paklausė manęs valandų. Šešios? O juk ką tik buvo pirma. Aš taip lengvai vaikščiojau tilto turėklais. Buvo lengva. Taip, aš suradau tai, ko ieškojau. Ramybė, kurioje nieko nėra. Aš grįžtu pas tave. Dabar juk aš beveik viską žinau. Išskyrus tai, kodėl jūrų liūtas miršta, plyšus širdžiai. To aš nežinojau. Dūriau pirštu į tamsą. Aš atsibudau, ir man pasakė, kad per miegus dainavau.