VYTAUTAS DEKŠNYS

Paklaustas apie įvairias paslaptis, aš gudriai pasikrapštau pakaušį ir sakau:
- Žinote, !!!
Paprastai būna atsakoma:
- ???
Ir aš sakau:
- .
Šitokie pokalbiai vyko ne kartą, ir aš ne iš karto ėmiau naudoti šį efektyvų būdą. Pradžioje vietoje "." aš toliau tęsdavau įvairius "!!!", pašnekovas sakydavo "???", ir taip keletą kartų, kol aš pavargdavau, o pašnekovas tęsdavo:
- !!!, - ir šie "!!!" man būdavo be galo nuobodūs.
Vėliau į tuos "???" aš ėmiau atsakinėti "???", pašnekovas sutrikdavo, ir tai darydavosi įdomu, tačiau paprastai man vis tiek nusibosdavo, ir aš būdavau priverstas argumentuoti:
- !!!, - ir žinia, kuo visa tai baigdavosi.
Taigi, visiems oponentams išsakomų paslapčių esmė tokia: ".". Tai siutino ne vieną mėgėją pareikšti išmintingų minčių pievelėje po pietų, ir aš neretai būdavau palaikomas sergančiu didybės manija, kas iš tiesų gali ištikti šitokioje kompanijoje.
Taigi, šių skyrybos ženklų šešėlyje aš galėjau kalbėti ką tik norėjau. Giminėms, oponentams ir atsakingai nusiteikusiems praeiviams aš sakydavau ".", sau - "?", ir tik keletui pro šalį praskrendančių būtybių sadydavau "!".



Nepradėta drama apie koncentracijos stovyklą
(fragmentai)

A: vakar C pabėgo iš stovyklos. Jis prašė pasirūpinti jo rankraščiais. Sako, kad vakar išjungė elektros srovę, ir per vielas galima perlipti.
B: Deja, srovė nebuvo išjungta. Giedromis dienomis galėsime pamatyti C siluetą virš vielos.

A: Vakar būryje prie virtuvės vienas a šnekėjo, kad stovykloje nebėra grybų. Seržantas jam pasakė, kad grybų dabar niekur nebūna. a niekaip negalėjo patikėti. Jis manė, kad tai, kas auga, jau niekad nebegali išnykti. Kalbėjo apie vieną savo savybę: ką nors pamatęs, jis jau nebetikėdavo, kad tai gali kaip nors pasikeisti. Tai visgi nepasirodė visiškai keista, matyt, visiems taip atrodo ilgai ieškojus plyšio vielose.

B:



XXX

Pakrantėmis šliaužioja akmenys, skaldydami vienas kitam galvas. Ten daug akmenų, ir jeigu tu akmuo, tu vargiai išliksi sveikas. Kiekvienam akmeniui ten atsiras savas akmuo. Miške skraido daug genių, ir kiekvienas bando praskelti kitam galvą. Jeigu tu genys, tu vargiai išliksi sveikas. Jeigu tu genys, tau būtinai atsiras savas genys. Niekur tu nerasi ramios vietos, visur tavo broliai bandys praskelti tau galvą. Tik šiame grote ramu, ir šikšnosparniai rodo mums šenklus. Jų sparnai kaip drugelių, iš jų daromi kolažai. Kai iš mano sparnų darė kolažą, man irgi buvo neramu, bet mane raižė tikras meistras, ir nebeliko laiko dejuoti, nes būtinai reikėjo stebėti jo darbą. Jo darbas priminė upę, lėktuvo dūmus ar kokį nors kitą pėdsaką, aš nemoku rašyti balų žirklėms, pjūklams, srovėms, horizonto linijoms. Jo rankos priminė lygias bangas, bet aš ir apie jas negaliu nieko pasakyti. Kai kolažas buvo baigtas, jis patikrino siūles ir pagyrė medžiagą. Mano sparnų iš tiesų būta tvirtų. Jais aš perskrisdavau net aną sąsiaurį. Kažkada jie išnešė mane iš degančios krosnies, jie nuo tada šiek tiek patamsėjo. Paskui jie vis silpo ir silpo, ir, kai jie nebesugebėjo išvaduoti manęs iš tankių šakų, paaiškėjo, kad vienintelis būdas nepaklusti tokiai traukai - atsiduoti mėsinėjamam ir rodyti džiaugsmo ženklus tarsi dviem vėliavėlėmis. Tačiau, kaip jau sakiau, mane mėsinėjo tikras meistras, ir aš nejučiomis pasidaviau jo netikėtam poveikiui. Šitaip aš išdaviau vieną angelą, kurio gal ir nebuvo, tačiau aš tikrai buvau prisiekęs jam visada skristi be jokios palydos (jeigu jis ir buvo, jis primygtinai reikalavo, kad aš jam prisiekčiau visiškai priešinga, taip būsią geriau mums abiems). Tačiau kolažas buvo vertas išdavystės. O jeigu taip, tai dar geriau, tik aš nebesumerkiu akių. Bet man to ir nebereikia.