ALGIRDAS DAVIDAVIČIUS





Durys

Durys praviros. Per jas kas rytą
Žvelgia akys
Žiedo. Dvelkia
Vėjas,
Sklaidos
To pasaulio rūkas šilko tyras
Ir plaštakės
Ten, už durų, linksmindamos skraido,
Siaudžia, žaidžia.
Aido
Tolimo garsai po žolę braido
Juoko aido,
Aido krištolinio
Iš už miško,
Iš už vaizdo kasdieninio...
Porą žingsnių, tiktai porą
Ryžtingųjų,
Tiktai porą, tiktai porą
Kumščio smūgių
Į duris
Duris piktas, nykiąsias -
Ir tu braidžiosi laukuose
Po rasas,
Po krištolo rasas skaisčiąsias...
Bet užliejo, bet pasnigo
Pilku švinu
Visą sielą
Visą širdį
Visą dangų mielą
Durų siena.

1989 m.



Giminaičiams

Aš - molis
Jūsų kapo duobėj
Jūsų akys ir kraujas -
Amžiams mano draugai.

Aš - lentos
Jūsų eglės karste
Jūsų mintys nelemtos
Amžiams mano delne

Aš - vėjas,
Kur smiltis išpustys
Jūsų svajos ir dainos
Amžiams tyruos skraidys

Aš - verba
Jūs vainiko sausa
Jūsų šauktis paskirta
Amžiams mano dalia

Aš - švinas
Tų varpų šermenų,
Kur per naktį kankinas
Amžiams jūsų sapnu.

       1990 02 28



XXX

Drobė, aptempusi veidus
Kaulėti pirštai ją apčiuopia,
Kai krenta snaigės ir kartus
Tas sniegas uždengtiems lenta
Kur pelenų tokia šviesa
Pro drobę praplėšia veide
Raukšlės paslėptą akį tamsią
Lyg ir dulkėtą, lyg ir ne,
Bet iš tikrųjų tuščią žvilgsnį,
Negirdintį, kaip vėjas kriokia
Tarp sniego paslėptų lentų...
Norėtųsi girdėti žingsnį?



XXX

Visai garsų nereikia,
Juos keičia krentantis tylus
Pametęs balsą sniegas,
Gyvai negyvas, kaip dangus
Nes myli tuštumą ramybė
Nes tai čionai - klampi mirtis
Ir bronzos veidas nenuskustas.