VIRGINIJA ŠEVČENKO
Kadagys (skirta Linui)
Nesuvaikius minčių
sieloj tapo tamsu
Apgaubta nevilties
suklykau...
Laukai ir tyla
spengė kadagiais
aš taip bijau.
Iš dangaus pabiro
gailios ašaros.
Lijo karštom uogom.
Žiemos vidury.
Aš degiau -
mėlynoj, tuščioj ugny.
Jūs sėdėjote aplinkui
ir nesupratote
jog aš kenčiu.
Kenčiu nuo vienatvės
ir svetimų minčių,
nesupratote,
jog aš spengiantis
vienatvės kadagys.
Paskutinė kelionė
Kylanti saulė
žaros pašvaistė akyse
gelianti miglos skraistė
PAŽADINO MANE.
Tolyn bėgantis kelias šaukia mane
žadėdamas atlyginti už visas kančias...
Aš pakylu nuo žemės - motinos
susikraunu svajas į krištolo rasos skrynelę
ir bejausmis, tuščias ir nuvargęs
iškeliauju...
Žvaigždžių patale snaudžiantis mėnulis
pamerkia man akį
ir pasidėjęs po galva
svajų skrynelę
aš priglundu prie motinos - žemės.
Vėl kyla saulė
žaros pažvaistė ištirpsta stiklinėse akyse
ir geliantis spindulių srautas
jau niekada
neįstengs manęs sugrąžinti
iš žemės - motinos
iš svajonių glėbio
NIEKADA...