EVALDAS VEGYS
XXX
Žmogaus gyvenimas - tai kurtizanė
tai - lapeliūkštis, blaškomas audros,
nesustabdysi jo patrakusio lėkimo
kol nepalies jis žemės motinos.
Nėra pradžios, nėra nei pabaigos,
yra tik skrydis, amžinas kritimas,
vienų aukščiau, kitų žemiau,
o žemė motina - tiktai gaivinantis prisilietimas,
ji laimina naujam patrakusiam lėkimui,
naujam erdvės jutimui, naujam lapeliui,
kuris vis viena atitrūks
ir skris... skris...
XXX
Ėjau mišku ir pavirtau medžiu
aukštu, šakotu ir sultingu,
gyvybės syvai manyje dar tęsė
nepradėtą kelią,
ir aš tikėjausi, kad taip bus amžinai...
Bet ne. Pabudęs vieną rytą
aš pamačiau ne platųjį kamieną
ir ne šaknis, į žemę suleistas,
aš pamačiau bejėgį savo kūną,
sukniubusį prie amžinybės slenksčio,
pargriuvusį ant skruzdėlyno,
o trūko taip mažai...