IEVA RADZEVIČIŪTĖ
"TAU"
Kai aš tau išpažintį
sakiau,
Tavo gilios akys glaudė mane
prie širdies.
Parėmus sunkią galvą ant peties,
Jaučiausi prislėgta.
Sunku suprasti tavo nuoširdumo
ašaras,
jos plovė mane.
Likau tik sapne...
x x x
Smulkūs lietaus lašai
man priminė,
kaip per langą paslaptingas
voras keliavo smagus.
Sutirpo ir išnyko jis,
lyg vandens
lašas trapus.
x
Akys buvo baltos ir žibėjo
Nieko nematė,
kai kažkas pro duris
išėjo.
x x x
Ėjau, ėjau aš baltu keliu
Šalti, sidabriniai lašai
man krito ant akių.
O aš pati, lyg būčiau
buvus ant sparnų
Lėkiau, lėkiau,
nors buvo jau
vėlu...
x x x
Tikėjimas ir viltis sakė,
Bet tamsios dienos prietaravo.
Laukdama ilgai svarsčiau, -
kas bus teisus.
Tamsa atnešė man naktį gūdžią,
ir juodus pelenus sūrius.
Tai buvo ašaros.
Stipresnis liko tikėjimas.
x
Aš sėdžiu tarp sienų keturių,
Mūrinės sienos slegia mano
širdį.
Ir aš jaučiu, kad mirsiu
čia tarp jų
Tarp sienų keturių.
x x
Jau baigia sustingti mana
širdis,
Ir protas baigia jau mąstyt
Neliko nieko manyje,
sustingęs kūnas tik...
x x x
Groja fleita žmogus.
Kaži, gal ji groja pati,
Ji valo vidų žmogaus
ir sako tiesą ji.
Ji žmogų daro žmogum,
Gyvybę stebi ji.
Ji mato tą, ko nemato
kiti.