IEVA PETRAVIČIŪTĖ
XXX
Aš apibrėžiau ratą žolėje,
Čia niekas neįeis,
Kol baigsis vasara ir žolės nužydės,
Tada išeisiu aš.
XXX
Vakaras, kai verkiant reikia verkti,
Ilgėtis sodų prieblandoj ir medžių
Ir, atsirėmus į kamieną, laukti žingsnių
Artėjančių, sustojančių, nutolstančių -
Vis nesutemsta, nors jau amžių leidžias saulė.
Tas pats šešėlis po tuo pačiu medžiu,
Tik žingsniai keičiasi ilgyn, trumpyn ir baigiasi,
Nes keičiasi kojos, akys, lūpos ir vaizdai.
Ir niekad neprailgsta tas sėdėjimas prie medžio,
Neatsibosta jie, kaip bangos, einantys, nueinantys,
Tik sodas sukasi, o saulė lieka vietoj,
Ir amžinas lietus sprogdina debesį.
Tuoj nuovargis ateis, priglus prie kojų, pasigerins,
Nebus jėgų nei stotis, nei sėdėt toliau.