DALIUS SIMONAVIČIUS
Išeisiu
Vakaras. Naktis. Aš išeisiu.
Išsinešiu viską su savimi.
Palieku tave. Nusišypsau.
Užveriu duris.
Vėjas velia plaukus.
Ilgi laiptai. Miškas.
Kaip žibintas tolumoj,
Tavo lango šviesa neužgesinta.
Gatvė, ilgas takas.
Beprotiški laipteliai.
Abejingi žvilgsniai. Troleibuso stotelė.
Paskęsiu savyje.
Realybė
Nukritusi knyga ant žemės,
Šalta šviesa ant lange kabančio vitražo,
Nerūpestinga Afroditės šypsena.
Kažkas iškrito pro langą.
Vienišai palinkęs gvazdikas,
Staltiesė balta ant stalo.
Baigėsi paukšcių dainos šį rytą.
Pasaulis išėjo iš proto... Išgaravo...
Nesigirdi net priekaištų
Viskas ištirpo.
Visi užsiėmę: kas verkia, kas juokias,
Kas mylisi, kas skandina širdį.
Net oras, ir tas atšalo
Akies nedžiugina saulė.
Trūksta tiesos išganingo lašo.
Upe plaukia apgaulė.
Tik medžiai
Tu nieko nematai,
Tu niekad nežinai, ko nori.
Vandenyje sidabro atšvaitai
Parodo tau savas viltis.
Tu nieko nebelauki.
Galbūt tiktai tos išganingos
Nuo visko išvaduojančios,
Nors apie tai bijai pagalvot, mirties.
Tačiau, pažvelgęs į miškus,
Į paukštį, lizdą kraunantį lėtai,
Tu vėl ir vėl susimąstai,
Kodėl? O kam gi klausti, tyli juk miškai.
Ramybėje gyvendami, tik medžiai
Sulaukia laiko, kai ilgam
Nutyla žodžiai ir darbai, išnyksta mintys
Kai žemė ši atsiveria dievams.