GIEDRIUS MARTUSEVIČIUS
Mes ieškome saulės
Savo kvailystėse
bet juk saulė -
tai mėnulio šešėlis.
Mes laukiame ateities,
Žiūrėdami į dangų
ir svajodami jį pasiekti,
bet juk dangus -
tai erdvės šešėlis.
Mes trokštame mirties,
praradę laisvę
bet juk mirtis -
gyvenimo šešėlis.
Krisdami mes nematome
Savo šešėlio.
Jis paskelbė mums nuosprendį
ir juokdamasis
žudo paskutinę dieną
pragyventą tarp dviejų žvilgsnių -
smurto ir neapykantos.
Žemės tamsa.
Geriausia tamsoje.
Aš nematau tavo kūno,
nors tu nuoga.
Tavo meilė vilioja mane.
Aš ne kartą tave turėjau,
bet tai privertė mane susijuokti.
Aš priėjau laiko ir jausmo galą.
Aš nužudžiau tave.
...Vėl tuščias bokalas...