NERIJUS MILERIUS
Tarp mūsų tirštame rūke driekėsi artimas tolimas
kelias, kur plaikstėsi užsimiegojęs nuobodulys ir
tyliai kedenančiais sparnais skrajojo akmenys.
Retkarčiais į pilką tolį nuriedėdavo
ištuštėjusios karietos, užleisdamos vietą stingdančiai tylai,
ir tik klajojančio elgetos pamėkliški žingsniai aidėdavo
pajuodusių ąžuolų viršūnėmis. Vakare sugrįžo sniego dykuma,
ledinis speigas draikė skarmalais prisidengusį skurdą, ir niekas
nebesklandė prigesusiame danguje - sustirusių molinių kopų
pėdsakais sugrįžo baltas laikas, pasibeldė ir atvėrė vartus į
stingstantį pasaulį, kur tikras tik pamėlusio elgetos kliedesys,
pavargusiais nuo slegiančio vasaros žydėjimo laukais pasklido
šienpjovių gretos, aš atsigrežiau, ten sėdėjo x, gal nuo vakar, gal atėjo
ką tik, ar nežinai, paklausiau, kad gyvenu prie kelio į mįslę,
bet x neatsako, nors žino, kad tylos pamatas - žodžiai, dulkėtais debesimis pro mėlyną skaidrią vaiskinančią šviesą į pelėsiais užtroškusios atminties netektį - dulkių debesys nurieda dykumų bangomis, aš noriu inkšti, noriu pasakyti tai, ką žinau, bet negaliu, nors aišku, kad tuoj viskas baigsis ir nieko nebebus, net mano šlykštumo, ir aš jau matau visus mane palikusius, paliekant, ir surinku - kodėl aš negalėjau anksčiau surikti - mane
pertraukia sugrįžęs aidas, visuomet besiblaškantis tarp žolės ir
vėjo, padangės skliauto ir vilkų kaukimo, vėjo ir apsunkusios
minties - nuo horizonto atsiplėšia kažkas - gal gervės, gal žmogus
- ir žiūri mirštančiam į veidą.
XXX
Tyli pulsuojančios atminties migla, skruostu prigludusi prie atsispindinčio praeities paviršiaus, šildosi delnus tamsiai
giliose daiktų kišenėse, tyliai marinama nuvargusio nerimo rimtis
išsiskleidžia minčių lietumi. Gal dulksna. Už lango, pro kurio akmenines atramas veržiasi nerimastingas šlamesys, vasarvidžio
sapnų šešėliais nusėdamas nusvirusias blakstienas - lyja. Čia, šiapus,