ARVIDAS DRAPANAUSKIS
Draugui
Pažįstamos mergaitės balsas vaidenasi aplink,
Apgirtusiom akim žvelgi į nykią tamsą,
Bet jos, nenaudėlės, nukrypo draugo silueto link...
Ir girdisi, kaip prirakinti miesto šunys amsi.
Neišsigąsk nakties tylos,
Prie stulpo prirakinto žiburio klaikaus spindėjimo -
Tai įprastas peizažas valkatoms,
Bergždžiai klajojantiems ir ieškantiems naktinio praregėjimo.
Nusviesta cigaretės nuorūka subliksi tarsi žemiška žvaigždė,
Gal savo laimę rasi šiame naktiniam žiburėly
Tik šnarančio lietaus lašelis sunaikins ją, negailės.
Ir liksi vėl, lyg staugiantis šuva.
Svyruoklių medžių nutįsusiam šešėly
Lietaus palaidotas žmogau, sustok,
Beprotišku juoku sudrebink nakties tylą,
Nuo tavo klaikaus klyksmo gal šunys nustos loti
Ir tu girdėsi, kaip nuo medžių
Pageltę rudens lapai byra...