AUGUSTINAS DAINYS
Paukštis,
juodas kaip anglis,
nešasi darganą dangų.
Sparnai jo platūs,
o balsas toks skardus,
toks kietas, kad viską verčia
geležim.
Žinau,
tai žemės balsas.
Taip šaukia negimęs
kūdikis giliai smėlio
gyslose, kurių
švelnų virpesį
jaučia klajūno kojos.
Klajūno,
kuris senai
pamiršo tai,
ko niekaip negali
užmiršti nukirstas medis.