AUGUSTINAS DAINYS
Gilios yra mėnulio ašaros,
bet dar gilesnis mirties vandenynas,
Ir vis tiek, o mano mergaite,
aš palieku šį krantą šiąnakt.
Todėl belieka nusiskandinti
tavo akyse ir lydėti vakarą,
mokytis skaityti žodžius,
kuriuos gęstantis saulėleidis
įpina į upės tėkmę, klausytis
vėjo šnabždesio ir laukti
Saulės pasiuntinio, pavargusio
spindulio, kuris mums neša
naujieną: aš nuvesiu į
prarastą rojų.