ROKAS RADZEVIČIUS
<-
O po dangum smėlėta dykuma,
Kur ilsisi išdžiūvę medžiai,
Kur mirę paukščiai vis dar gieda
Girtas dainas apie pavasarį,
O upės dykumoje seniai pavirtusios
Nuolat tekančia druska,
Saldžiai gėla mirties druska,
Ir žvėrys vis dar ateina prie upės,
Kaip balti šešėliai iš juodo negatyvo,
Ateina ne iš poreikio,
Ateina iš įpratimo.
Ir gerdami jie nepaspringsta,
O tik apsąla nuo mirties saldumo.
Ir kai kas pasakytų, kad
Tai yra naujas niekšų pasiekimas
Arba naujas plokščiašiknių išradimas.
Tačiau išminties erelis,
Skaitantis eunuchų raštus, pasakytų,
KAD TAI YRA
SKYLĖTO DANGAUS IR SALDŽIOS DRUSKOS
HARMONIJA,
SKAMBANTI CHAOSO PRIEŠAUŠRYJE,
IR NEIŠGELBĖS CIVILIZACIJOS
PAGIRIOS.
1992 03 17