VYTAUTAS DEKŠNYS
DEPRESIJA (ATGAL Į GAMTĄ)
Aikštė tuštėja ir debesys sklaidos į
Šoną, lenteles ir liežuvį rodo iškėlę
Vergai ir piliečiai, rudas lokys, narvą
Pravėręs, išeina į žmones, sėdi
Aikštės kampe, graužia kaulą ir
Miniai įtikt nemėgina. Bėkim iš
Šio raizgalyno į šoną. Šone galvos
Ištiestos kabo, nuodai, kvaitulys ir
Linksmybės parduodamos ten. Krato
Teisėjai barzdas, o išpurtusiu veidu
Jų tarnas surenka duoklę šerti
Balandžiams ir varnoms. Varnos nepaiso
Takų, jų tvarka vis kitokia, raižo
Jos aikštę peiliais aštriais iš kampų
Į kampus. Maistas jų nuo valdžios
Nepriklauso. Bėkim iš šio raizgalyno
Į šoną. Budeliui būna blogai, būna
Šlavėjui, šiandien neramūs visi. Niekas
Nežino kas pasidarė, vergai ir piliečiai
Silkes vynioja ir eina namo. Virsta
Žemyn jų suolai, kurį laiką niekas
Nežino takų. Eikim greičiau į laukus
Ten valgysim žolę ir nieko neatsitiks.
1996 rugsėjis
KENA
Per sniego smėlį per sniego smėlį
Mane mėnulis vejas, sako pamiršai kai
Ką sako, sustok, pasisuk ant vienos kojos,
Ir iš tiesų pamiršau: šalia bėgių gulėjo
Veidrodėlis nedidelis ir rodė ne tai, ką turėjo.
O aš per sniego smėlį per sniego smėlį
Atsigręžti pamiršęs būčiau nubėgęs, visai
Pamiršęs. Per saulės šakas per saulės šakas
Laidai nusitiesę, į pietus ten etiopai, į
Rytus - kinai, į šiaurę - namai, pasirink,
Viskas vienodai toli netiesa. Per saulės
Šakas per saulės šakas draugai mano
Ropščias, per vielą spygliuotą jie
Svaigulį perduos tamsiems etiopams, bet
Kai paklaus jų, jie išsigins. Ūsuotas
Žvėryno direktorius raktais pabarškins, juos
Užrakins- kur teisybė pasislėpė? Aš nematau.
Ir pagaliau per lygius miškus per lygius
Miškus pastumsim dreziną su katilu
Nes šiandien laukai miego galioje
Nes šiandien nėra atsakymų užsnūdo.
Atleiskit, draugai, negaliu per lygius
Miškus per lygius miškus išeisiu į kelią
Nes mano stabdanti ranka sustiro
Ir jūs tai poilsiu vadinat, siaubas.
1996 kovas
PASKUTINIS MEILĖS EILĖRAŠTIS
Ieva - skaudžiausias medis, jungiantis ratus
Ir laikrodžius, kertantis tvoras ir vandenis,
Leidžiantis šaknis ir stalo kojas. Tris dienas
Stūmėme stalą aplinkui, kol saulė nustojo
Spindėti baltiems mūsų pietums. Tada
Apsigręžę merkėme kūnus į vandenį
Braukėme akimis per tvoras ir didžiavomės,
Rodėme aplinkiniams - mūsų dangus. Kartais
Skųsdavomės saulei - apleido laimė
Mane, apšviesk mano guolį - paskui
Bergždžiai taisėm žibintus. Užrūdiję mūsų
Žibintai, apgailėtini mūsų žibintai. Be jėgų
Mūsų skundai. Mes barškinom langus maršais,
Žygiavom iš kampo į kampą ir klausti
Nedrįsom, kaip dar ilgai, mes purtėme
Obelį - vaisiai nekrito. Mes meistriškai pynėme
Rūką, kas mums beliko, statėm medžius,
Leidome žvilgsnį kūdros paviršium, paskui
Smeigėm gilyn, klydome kojomis, šokome
Lapių šokį, vaikščiojome vėžliais, ritomės
Kūliais, žaislai nejaudino mūs protų, vis
Sukosi ratas, įtraukdamas mus iki pusės, o tai
Ir visai, žiūrint, kaip gerai matėmės.
Mums bėgo dulkės iš paskos. Ir vieną dieną
Saulė nustojo spindėti, skelbdama poilsį
Ir sustabdė mūsų keistas ašaras, išdžiūvusias
Kūdras, prisnūdusius žvilgsnius. Ieva - skaudžiausias
Medis, matantis saulę, mūsų dienų neapleidžiantis.
Kai aš nusižeminęs baigsiu savo niekingąją
Eilę, perbėgęs karšta ranka, išlygink viską,
Mylimoji, daugiau nėra ką pasakyti.
1995 birželis
PAVASARIS
Eiklieji mongolų pasiuntiniai nebekvėpuoja
Lentos sukaltos, žiedai išsiųsti, ir tik
Mano gerklę replės paleido, viena
Ji mieloji kaip bokštas bestovi, vėl
Kvapai ten patenka ir praneša
Viską, ką žino, o žino jie daug, nes
Saulėlydžio sienas jie iki kraujo nutrynė,
Kaip ir ryto, dienos ir nakties. Skersai
Stiklą vėl iriasi valtis, jos priekis
Jau ten, o irkluotojas dingo, tik
Instrumentas nežinomas skamba, nėra
Kam atspėti jo balsą. Ranka jau
Nebedreba kirsti, jos žodžiai taiklūs
Greiti, pjauna orą ir geležį, vandenį
Semia, nes taip paprotys jiems paliepęs.
O kvapai, kur susėdę gerklėj, pila
Vyną vienas ant kito, smilko žolę,
Vardus išbandydami taria, ir kiekvienas
Iš jų vis kitokį skambesį turi ir
Galią, stiklo bangos vis iš kitos
Pusės sukyla, ir dairytis vis labiau dabar
Metas, nebekvėpuoja mongolai, užtat
Aš jau kvėpuoju, ateikit, garsieji.
1996 balandis
ŠVENTĖ
M. K.- gražiausiajai Vilniaus miesto pilietei
Ar buvai, mieloji, Veimare? Ten
Medžiai, šokoladas ir stalelis, uodai
Ir lempa jų viduryje, ten bjaurastis
Praeivio akiai rengia mielą karnavalą,
Graži jauna grafaitė ragina mane sugrįžti
Į šventę, būgnais trenkiančią visais-
Aš negaliu jai atsakyti (jos akinių
Rėmeliai blizga). Vėl pametu aš
Viską minioje, iš ilgesio mojuoju sau,
Prakiuręs vamzdis būgną muša - vandens
Tiesa. Stačiais laipteliais negandos
Artėja čia, išmokome mes sukti plokšteles,
Nekreipti dėmesio į kūdikius už sienos,
Čia - Veimaras ir jo uodai, ir knygomis
Mes aplankysime indėnų auksą, maliariją
Ir sodus kabančius ir vienaragius. Čia
Mano pirštai remiasi į karštą stiklą
Ir vyną šildytą prisimena gerklė,
Sėdėti iki paryčių galėtume mes čia,
Jei išvažiuoti nereikėtų. Ir dažais
Baltais aš išsitepti pasiruošęs visada
Ir susileisti kiek žemyn ir išsitiesti vėlei,
Praeiviams sekant viską iš eilės, jei tik
Turėčiau grakščią mintį galvoje- čia
Veimaras, čia šok. Kitaip gali nebesuspėti.
1995 gegužė
TURISTO DAINELĖ
Papasakosiu istoriją papasakosiu
Istoriją apie nepaprastą iškylą. Mes
Plaukėme valtimi pasroviui mes plaukėme
Valtimi pasroviui ir taškėme irklais
Vandenį. Mes taškėme irklais vandenį
Mes taškėme irklais vandenį ir kilo potvynis.
Žuvų nebuvo žuvų nebuvo sakau tikrą
Tiesą. Čiobrelis iššaukiančiai elgės čiobrelis
Iššaukiančiai elgės už tai jį surišome.
Padidinantis stiklas viską sulėtintai rodo
Ir duoda girdėti. Sukūrėme laužą
Sukūrėme laužą ir kepėme bulves.
Pajuskite kvapą. Paskui pasakojome
Istorijas apie vienuolius, alpinistus ir puotas.
Paskui atėjo nešvankybių eilė. Tekant
Saulei mes vėmėm ir švirkštėme sėklą
Į maišelius. Paskui žvejojome siūlu
Nuo pagalio buvom kvailiai. Keisti
Mes esame žmonės- tik už miesto paleidžia
Mus smaugiančios stygos, tik parodyk
Man hunus už upės- tada savęs
Nebebijosiu. Paskui mes traukiniu grįžom
Paskui mes traukiniu grįžom ant
Vienos kojos. Tada išsiskalbėm rūbus.
1996 kovas
TRANZAS
Kažkur labai toli pasibaigia keliai, nes
Kelininkai visiškai girti, velniai jiems
Tiekia alų jau seniai, prakeiki juos,
Nes ką gi ten daryti? Rugius ten sėja
Nenuilstantys burgundai, daržus jų
Moterys ravėja, bažnyčioj jų gyvena Dievas
Su barzda, pasaulį valdo, teisia kūriniją,
Maru nubaudžia jis valdas skriaudėjo.
O mes tegalim tik keliais - čia stabdom
Priekin nukreiptas akis ir beldžiamės
Į užrakintas galvas, taisyklės tokios, jas
Galų gale prižiūri keistos kreivės, dykuma,
Stiklinis bokštas arba namas, ratukais
Sėdim kaip uodai, ir vynas sušmėžuoja
Tarpe mūsų. Štai tai yra tikriausia.
Todėl girtieji darbininkai maišo
Mūsų kortas, nežino jie, kad piktina
Teisėjus, sprendimą atsitiktiniu paverčia,
Ir žvilgsnį mūsų tik riboja - tebūna
Prakeikti velniai. Sustok, klusnus burgunde,
Išpirki darbininkų miegą - visi mes bijom
Neteisios medžioklės. Važiuojame mes į
Bažnyčią, ten pamatysim ypač seną
Švento Pauliaus galvą - berods jų keturios
Šiame krašte. Tebūna triskart prakeikti
Velniai - dabar mes saugūs, nes barzdotas
Dievas saugo mus.
1995 rugpjūtis