Kartą jis išėjo pasivaikščioti vietinėmis Amsterdamo apylinkėmis. Aplinkui blizgėjo neįrėminti Mažieji Olandai. Genijus atsisėdo ant pakelės suolelio ir nusprendė, kad tai — vėl eilinis gyvenimo klystkelis. Netoli suolelio plytėjo kviečių laukas. V. G. nusprendė pasigrožėti vaizdu ir paspjaudyti saulėgrąžų. Skriejančios saulėgrąžos jam priminė varnas, ir jis vėl nugrimzdo didybėn. Staiga jo plikoje genijaus galvoje sužibo geniali mintis. O kas, jei dingtų rodomasis pirštas? Neįsivaizduojama laisvė, dvasinė sensacija. Ne. Mano laisvės pojūtį įkūnytų simboliškas atsisakymas pasaulio, vadinamo žmonija! Ausis? Taip, taip, taip, taip, taip. Pokšt!.. Dar net gal ir geriau. Kai mušiuos su Gogenu, vargšui nebus už ko pagauti, tai aišku,

 
***

Man tavo veidas panašus į kanalizacijos dangtį. Viena skylutė — tai burna, kita — žvilgsnis į tavo vidų (ten geriau nežiūrėti). Kažkoks žmogus, susivyniojęs į pledą, atsistojęs tau tiesiai ant kaktos, bando užkimšti ramentu tau burną. Bet juk jis nori užkimšti tą kitą skylutę, kad niekas ten nežiūrėtų, ir kad tu laimingiau gyventum. Skylutės panašios, dėl to jis ir sumaišė. O šiam storam praeiviui ta skylutė primena kažką kitką. Gal išvirti ryžių košės į tą tuščią puodą, kuris stovi praeivio balkone.

Jis ilgai negrįžta namo. Išvydau didelę saulę. Mūsų Tėvynė kasdien darosi turtingesnė. Sudurtiniame žodyje yra dvi šaknys. Girioje gulėjo sužeistas karys. Jį išgelbėjo šuo. Einu naujuoju keliu. Pro lygius laukus rangosi Neris. Gražus gilusis Nemunėlis. Nupirkau gerajai seselei dovaną. Viena moteris turėjo du sūnus. Skaičiau liūdną pasaką. Sudaryk mokinių sąrašą.


ĻĄ ĻĄ ĻĄ ĻĄ

Ņčõīķ Ķčźčņč÷ ėžįčė įūņü āåėčźčģ ļīżņīģ. Ņīćäą īķ įšąė šāąķķóž ņåņšąäźó, āūņ˙ćčāąė ķą ųčšīźīé ļīńņåėč ķīćč č, ńģīņš˙ ķą źīķ÷čźč ļąėüöåā ķīć, źīņīšūģč ā żņč ģčķóņū óńčėåķķī ųåāåėčė, ķą÷čķąė čńźąņü ģóēó.
Ī÷åķü ļšč˙ņķūé ńźīėüēźčé źąšąķäąų īķ ėžįčė āńąńūāąņü äī äåńåķ, ļīńėå ÷åćī āūņąėźčāąė åćī ń ļīģīłüž ˙ēūźą č āīēäóõą, ńėīāķī įū āäąėü ėåņ˙łóž īńņšīźīķå÷ķóž šąźåņó.
Żņī įūėč ēąģå÷ąņåėüķūå ģčķóņū ņāīš÷åńźīćī óåäčķåķč˙.

***

Ant stalo gulėjo gėlė, kurios balsas, ištirpdamas pro sienas, sklido, čia nutraukdamas graudžią raudą, čia vėl pakliūdamas į dainos ritmą, jos vagą. Gėlė gulėjo ir verkė savo dainą. Ta daina ėjo iš jos lūpų, iš jos skambančių garsų. Lūpos, nudažytos gėlių kvapu, jų skaisčiu raudoniu, buvo žiedas, kurio kiekvienas lapelis daužėsi širdies plakimu, atsimušančiu į seną geležinę sieną.
Gėlės žiede nustoję tirpti šalti prakaito lašai nukrito iš juodumos, iš pageltusio grožio, kuris pasislėpė geležinėje sienoje.

 
JUOKO NETEKTIS

Tylos vaiduokliai žaidžia užburtą žaidimą. Apsisuk aplink, ir tu juos pamatysi. Tu pamatysi savo širdį, apsuptą tamsos kerų, ir tylos vaiduokliai tave supančios, kaip supančiojo jie mane.
Šauniosios tylos tamsos vėduoklės man širdį gaivino, aistrą blaškė. Aš užmigau, bet tyla žaidė savo amžiną žaidimą. Tamsos bučiniai nužudys tavo paskutinį atodūsį. Tu blaškysies agonijose, kurių nesuprasi, nes taip yra. Kas valdo šią nežinios užburtą valdą, tas valdo tamsos pamestą vėduoklę. Nori ja gąsdinti save? Tyliau, tu ją išgirsi. "Pažaisk su manimi" - sako ji. Vaiduokliai stūgauja šilti, o man nekaršta. Aš laimingas. Saulutė kaitalioja mano kraują, atims ir tavo. Tu nebūties paslaptį turi. Aplinkui vien bepročiai - tu juos pažįsti. Jie tavo purvo draugai. Akis, didelės tamsios juodos klaikios akys. Šauksmas. Daug balsų apsupa tavo negailestingą laimę. Atšoki, rankose - tavo viltis. Laukimas — tavo šlovė. Amžinas judėjimas sustojo. Tu nejauti nieko, tik tai, ką nori pagauti. Tau išlįsta, nes tu juokies. Tu juoko vergas. Tu — apkaltintas laimės žudikas. Tavo rankose — juoko kraujas. Nelaimingasis, prarastasis. Kuo tu patikėjai? Gal tu nori liūdesio, nori baimės? Ji puiki užtarėja visų dievų. Imk ją į rankas, ir tu būsi užmirštas.

 

Ant stalo gulėjo knyga, kurios aš niekad nemačiau. Ji gulėjo labai seniai, nes stalas jau buvo apkerpėjęs. Nuo jo sutrūnijusių kampų pleišėjo raudonos lyg akmens žarijos medžio juostos. Visas stalas tarsi buvo paimtas iš senos niekam nežinomos pilies menės. Knygos jau negalėjai pamatyti, nes ant stalo dabar nieko nėra. Aš rašau į savo užrašus apie kažkokį stalą, kurio niekad nesu matęs. Tiesa, visi žmonės rašo, bet kur — priklauso nuo jų pačių. Aš rašau turbūt ne mažiau už tą žmogų, kuris galbūt skaito šituos žodžius. Gali pasirodyti, kad jie yra gana keisti, bet iš tikrųjų niekas to nežino. Jie yra parašyti anksčiau to laiko, kada bus nesuprasti tų skaitytojų, kurie pradės įdėmiau stebėti mano tekstą.
Ant stalo liko dulkės, kurios pasiliko nuo tų laikų, kai ant jo buvo knyga. Aš nežinau, ar knyga, apgaubta storu viršeliu, galėjo būti taip pat dulkina. Dabar stalas atrodo gana stebėtinai, mat dulkių sluoksnį galima perbraukti pirštu, ir nuo to jo sluoksnis nesumažės. Ant piršto likęs dulkių sluoksnis man priminė kažką, kas jau galėjo kada nors atsitikti. Aš apsisukti neketinau, bet vietoje sėdėti negalėjau. Dulkės vis byrėjo nuo mano piršto, kuriuo aš nuvaliau dulkiną stalą. Iš tiesų, nieko stebėtina čia nėra, tik, kai baigė kristi dulkės, aš baigiau rašyti, nes supratau, kad neverta šitų užrašų perskaityti...

Bandžiau įrėminti tavo veidą savo idealizmo rėmuose bet pravažiuojančio troleibuso girgždesys jį nusinešė liko tik tavo balsas... Ir žvilgsnis. Grįžęs namo jais bandžiau tapyti savo liūdesį bet ankstyvas sniegas krentantis ant drobės suliejo spalvas gavosi ruduo o tokiam paveikslui netiko rėmai skirti tavo veidui juos išmečiau. Staiga pasijutau stovintis gatvėje sušalęs ir šlapias tarsi milžiniškoje lietaus drobėje supratau - Tai tu mane nutapei ir rėmus nesunkiai radai jie gulėjo po mano balkonu.