Partizano Dzūko dienoraštis

Partizano Dzūko dienoraštis

10.00 

Žuvusio Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, pusę amžiaus išgulėjęs buvusiame KGB archyve Vilniuje.

Only left in stock


  • Description

    Description

    Anotacija

    Publikuojamas žuvusio Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis puse amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve Vilniuje.

    Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto asmenybė, drįstanti tiesiai pažvelgti į pasaulį ir save. Autoriaus pasaulėžiūra, troškimai ir siekiai atsiskleidžia negailestingos partizanų kovos fone. Iš kasdienybės konteksto išsirutulioja ir nuodugnesni apibendrinimai esminiais tautos ir valstybės išlikimo klausimais.

    L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje atsispindi ir aktualiausios Dainavos apygardos partizanų problemos bei kasdieniai rūpesčiai…

    PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS
    Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.
    Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.

    Partizaniškas su Dievu Dzūkas

    Rašyta bunkeryje 1949.IV.24, 6 val. 20 min. Bunkeryje buvo Vanagas – A. Ramanauskas, Vieversys – Julius Karpis, Guoba – Vaclovas Petrauskas ir Viesulas – Vitalius Kuzmickas.

    Knygos ištrauka

    Birželio mėn. 24 d.
    Bjaurus lietus, kuris jau tęsiasi antra diena, pagadino man visai nuotaiką. Mūsų bunkeris padarytas senose žvyriaus duobėse ir ant lubų uždėtas nedidelis sluoksnis žemių. Dabar, kada pradėjo lyti, pro šitas lubas kaip pro rėtį vanduo varva ant mūsų galvų, “lovų”, popierių. Ant antrame „aukšte” esančios lovos išdėstom visas šeimininkų atneštas lėkštes, puodelius, bliūdelius. Pamažu sušlampa visos lubos, nuplyšta popierius. Apie l vai. naktį nukraustau pagalves ir antklodes į pirmą “aukštą”.
    Tačiau bunkeryje “gražiau” pasidarė, kai apie 2 val. nakties į bunkerį įvirto šlapi Rugys, Šarūnas ir Bevardis. Žaibas neatėjo. Jo kol kas niekur negalima surasti. Šiaip taip sulaukėm ryto. Aš nemiegojau: užleidau vietą atvykusiems. Šiandien bunkeryje kaip tvarte. Pilna visur šlapių popierių, vanduo vis tebevarva. Prie viso to prisidėjo tas, kad pradėjom spausdinti laikraštėlį. Taigi 6 vyrai 2×5 bunkerėlyje, vos galima būti. Taip tvanku ir drėgna!
    Aš jau nuo pat ryto būnu lauke. Negaliu “atlaikyti” bunkerio oro. Protarpiais pasižiūriu į dangų ir mintyse prašau Dievą, kad tik bent daugiau nelytų. Bet kur tau – visas dangus apdengtas storu pilkų debesų sluoksniu ir protarpiais purkšnoja smulkus lietus.
    Šiandien Vanagas uždėjo 4 partizanams štampus, o aš pasus savo parašais “prailginau” ir “išregistravau”. Kad turėtume geras priemones, kaip būtų galima žmonėms padėti. Dabar turime a. a. Armino kelis štampus, padarytus iš medžio, ir jais darome žmonėms pasus. Dirbame taip, kaip senovėje, Vytauto laikais.

    Liepos mėn.12 d.
    Mūsų gyvenimas toks turtingas įvairiais nuotykiais, kad aš jau nesuspėju visko surašyti į dienoraštį. Mums dabar prasidėjo laimingosios dienos. Tiesa, yra keletas ir šešėlių, bet jie lieka nustelbti gerų žinių.
    Pirmiausia tai sulaukiau brolio… K. nuo to laiko, kada aš jį mačiau, žymiai pasikeitęs… Jau ne tas, koks buvo prie 4-5 metus. Dabar jis visiškai suaugęs, subrendęs vyras. Ir aš, ir jis, man taip atrodė, iš pradžių jaudinomės. Bet tai buvo tik iš pradžių.
    Jis mus visai kitaip įsivaizdavo. Galvojo, kad mes “pasileidę” – atseit geriam, pas merginas einam, na ir šaudom be jokios tvarkos. Tačiau pas mus rado tikrai vienuolišką gyvenimą. Kaip krankliai, juodais Žaibo kombinezonais apsivilkę, mes tikrai buvom panašūs į vienuolius.
    Aš stengiausi duoti K. tikrą mūsų partizaninio judėjimo vaizdą. Rodžiau įvairias bylas, net ir iš užsienio gautą medžiagą, fotonuotraukas ir t. t. Visa tai jį nepaprastai sudomino, kad net pats pradėjo siūlytis į partizanų eiles. Aš, tiesą pasakius, nenoriu to. Jeigu žūsiu, tai bent jis liks motinai suraminti, jai padėti. Aš neigiamai atsakiau į tokį naują sumanymą. Jeigu, žinoma, mongolai pradės kabintis, tada aišku.
    Pabuvo jis pas mus apie 2 dienas. Aš jį stebėjau ir supratau, kad vis tik mūsų darbai jį paveikė. K. dar pas mus būnant, V. vakare atvedė ir Miką, kuris negalėjo sulaukti pistoletų ir čemodano ir todėl pats dviračiu atvažiavo. Sutarėm, kad žmogus jam visa tai pavėžės plentu iki sutartos vietos. Sutarėm ir sutartinius ženklus. Mikui daviau keletą šimtų, kad nupirktų nuorašinio popieriaus, ir jis tuoj išvažiavo.
    K. rytojaus dieną apie 12 vai. išėjo. Žadėjo atvažiuoti už mėnesio. Paprašiau, kad temą iš dabartinio studentų gyvenimo parašytų.
    K. išėjus, mes su Vanagu likom dviese. Nuobodu. Kažkaip nesinorėjo vėl grįžti prie seno darbo. Vieversys jau kelinta diena buvo išėjęs. Nunešė Vanago rašytą laišką pulkininkui, kuris kažkur apie Kauną vadovaująs partizanams. Aš vėl pradėjau rašyti žinias. Vanagas pradėjo rinkti iš Užsienio Delegatūros biuletenio pernykščius sveikinimus.
    Liepos 10d. pradėjom spausdinti laikraštėlį. Vakare atėjo Bevardis ir kiek vėliau Strazdas. Atnešė nuo Rugio raštelį, kuriuo kvietė atvykti mane arba Vanagą. Pasirodo, dėl tos spausdinimo mašinos. Sekančią dieną aš su Strazdu išvykau. Radom Rugį tarp keturių sienų bunkeryje. Aš buvau visiškai šlapias. Pakeliui lijo ir – svarbiausia – reikėjo eiti per javus. Kojos visiškai permirko.
    Nuėjom gulti. Rugys liko kambaryje sargybuoti. Apie 10 vai. dienos mus pakėlė. Pavalgėm, ir į netoli esančius krūmus atvedė tą pilietį. Inteligentiškos išvaizdos, maždaug kokių 32-34 metų vyras. Juodi garbanoti plaukai, mažo ūgio ir, be to, atsargos karininkas.
    Kalbam apie spaustuvę. Ji yra, bet reikia 2500 rb, o mes kaip tyčia vos keletą šimtų turim. Be pinigų mes tos mašinos negalim gauti, o, be to, ją reikia parsigabenti iš Vilniaus. Pilietis labai gudrus. Kalba miglotai. Rugiui primena kažkokių žinių rinkimą. Čia, žinoma, paaiškėja, kad jis dirba anglų žvalgyboje. Jiems vadovaujanti Anglijos pasiuntinybė Maskvoje. Skamba truputį neįtikėtinai. Apie tai jis vengia daug kalbėti, ir aš jo daugiau neklausinėju. Pasirodo, jis pažįsta Rimvydą. Sutariam kitą kartą susitikimą, į kurį atvyktų Vanagas. Greit persiskiriam, nes jam jau reikia išvažiuoti. Palinki “stiprybės”, atsisveikinam.
    Aš lieku su Rugiu ir galvoju apie vieną piliečio duotą man klausimą: “Ar jūs klausėtės penktadienį žinių iš Vilniaus? Kaip, įdomu, pasibaigė rungtynės su Minsko “Dinamo”?” Šiandien šeštadienis. Vadinasi, jeigu jis šnipas, tai tada neblogai jį vaidina. Aišku, jeigu būčiau jam pasakęs, kad klausiausi, tada jis gali puikiai suvokti, kad apygardos štabas yra 15-20 km atstumu nuo susitikimo vietos.
    Pietauti einam pas kitą ūkininką. Vaikščiojam visur dieną: tokie geri čia žmonės. Jeigu kartais kur nors pasirodo rusai, tai žmonės virtinėmis plaukia su pranešimais. Rugys čia jau du mėnesius gyvena be slėptuvės. Rusai būna labai retai, nors partizanų čia knibždėte knibžda. Mato šimtai žmonių, ir jokio išdavimo.
    Dar nesutemus einam per kaimą. Kažkur bernai traukia partizaninę dainą, ir pagalvoju, kaip sunku bolševikui sukomunistinti mūsų kaimą. Daug metų reikėtų, kol “perauklėtų”, kol jų sąmonėje sudaužytų “buvusios ideologijos likučius”.
    Tigras ir naujokas Liepa mane palydi. Paskutinius kelis kilometrus einu vienas. Mūsiškiai miega. Grįžęs Vieversys.
    Pasirodo, mūsiškius šiandien užtiko viena boba su dviem mergaitėm. Ir moteris, atrodo, bloga, nors diena jau praėjo ramiai. Bevardis šiandien atlėkęs smarkiai nugąsdino. Jis pasakė, kad mes negalim nei vienos minutės gaišti čia, o turim tučtuojau išeiti. Tos moters posūnis esąs istrebitelis, pagarsėjęs savo žiaurumu. Taigi, jei Bevardis teisybę pasakojo, mūsų pa-ėtis kritiška. Aišku, jei ji ir praneš, tai mes bunkeryje dar galim nejudinti išbūti ir kokią savaitę laiko.
    Šiandien mus rado antra moteriškė, bet ši, mū-ų šeimininkų pasakojimu, esanti gera. Bevardis sako, kad ji plepė. Bevardžiu tikėti irgi negalima, nes jis žmones skirsto pagal savo pažiūras, kurios man labai keistai atrodo.
    Jau 11 vai., ir aš kažkaip keistai jaučiuosi. Bet dabar naktis, ir aš netikiu, kad kas įvyktų.
    Apie 12 vai. nakties atvažiuoja su vežimu ir mūsiškiai – Lakūnas, Girinis (kuris išsprogdino klubą Merkinėje 1948 m. pavasarį) ir Genys.

    Leidinio informacija

    5-toji pataisyta knygos laida.

    Išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
    ISBN 978-9986-757-86-3
    Vilnius 2018.01.30
    Tiražas 500 egz.
    Puslapiai: 224
    Formatas: 16.5 X 22, kieti viršeliai

    Parengė Algis Kašėta
    Dailininkas Romas Dubonis

You May Also Like

Muzikinė pasaka „Tilidūda“
11.00  Add to cart
Skylėnų dainynas
11.00  Add to cart