<-
lengvai stukteli į duobės dugną. Kunigas pusbalsiu kartoja įgrisusias maldas. Kitos figūros seka jo kuždančias lūpas. Kažkas meta saują akmenų. Jie pabyra ant medinio dangčio. Tada darbą perima kirtikai. Jie bematant užpila duobę. Lieka užpiltas nedidelis kauburėlis.Ant jo sukrauna vainikus bei gėles. Dar keletą minučių trypčioja vietoje. Dulkės graužia akis, ir jie išeina. Matas lieka vienas rūsyje. Aštri kryžiaus briauna rėžia krūtinę. Sulig kiekviena minute jis vis labiau neapkenčia to medinio budelio, tiesiančio savo aštrius pirštus į širdį. Matas atsisagsto marškinių sagas, norėdamas atplėšti jį nuo savęs, bet kryžiaus nebėra - jis suaugo su juo, jis - jame! Snaudžia mūrinės kolonos. Matas keliaklupsčias verkia į dulkes. Jos sušlampa ir nebegraužia akių. Kai Matas atsitiesia, skausmas jau būna praėjęs. Dabar jis tikras: kryžius - tai jo dalis. Juk niekas daugiau čia nebeateis! Spyna, jei iš viso kas ją pakabins, niekada nematys rakto. Matas pažvelgia paskutinįsyk į kauburėlį. Ne bet kokį - kauburėlį Karaliui - ir, pajutęs krūtinėje vėl kylantį skausmą, beveik bėgte išbėga iš rūsio. Lipdamas laiptais į viršų, Matas jaučia didelį palengvėjimą. Jis įtaria, kur dabar gali būti visi, ir neklysta. Pokylių menės durys praviros. Jis pažvelgia pro plyšį į vidų. Čia visos figūros susirinko į Karaliaus šermenis. Stalai lūžta nuo valgių ir valgytojų gausybės. Tik viena vieta kažkodėl tuščia. Matas nori ją užimti. Jis stengiasi likti nepastebėtas. Radęs tinkamą momentą, šmurkšteli už stalo. Kaltai nuleidžia akis į taurę. Staiga pajunta, kad visi žiūri į jį. Ne tučtuojau supranta, kodėl. Pakelia akis. Tada pasijunta sėdįs ne paprastoje vietoje. Karaliaus vietoje. Išbąla. Atsišliejęs į sieną, stovi Karaliaus šėšėlis. Jis duoda ženklą. Matas nesąmoningai paklūsta. Nebe pasipiktinimo šūksniai - patyčios skamba už jo nugaros. Matas negirdi. Jis klusniai vykdo visus šėšėlio nurodymus. Štai jie pereina kelis koridorius ir vėl atsiduria prie tų pačių durų su bronzine rankena. Šėšėlis liepia Matui jas atidaryti. Automatiškai patraukia žiedą. Įeina į vidų. Čia niekas nepasikeitę. Kaip ir anąkart, jį pasitinka Karalius. Tik dabar jo veidas griežtas ir susikaupęs. Jokių nereikalingų judesių. Karalius uždeda lengvą ranką ant Mato peties. Veda prie sosto, ant kurio baigia degti paskutiniai žvakigaliai. Akimis parodo jam tai, ką turi padaryti. Matas supranta. Jis akimirką žvelgia į Karalių - jau daugiau nebe kūną, o lengvą plevenančią ore dievybę. Tada staiga nusisuka ir vienu kartu užpučia visas žvakes. Menė paskęsta tamsoje.
     Matas eina koridoriais. Dujiniai rageliai blėsta virš jo galvos. Kažkur už pokylių menės storų durų skamba balsai, liejasi gėrimai... Jį užplūsta mintys. Ar bus jis išskirtas iš kitų figūrų tarpo? Vargu. Niekas neidrįs žengti šio žingsnio. Tik ko vertas žaidimas be pagrindinės figūros? Taip begalvodamas Matas praveria savo menės duris. Jau visai trumpa pakrypusi žvakė. Stambūs vaško lašai krinta ant šachmatų. Figūros nejuda. Šiaip jau nieko neįvyko - tik kažkieno nelaiminga ranka nubloškė Karalių nuo žaidimų lentos...