<-
ranką ir tempia per menę. Matas priešinasi. Blyškūs veidai sužiūra į išsišokėlį. Jis nori pasiteisinti. Nespėja - Karaliaus šėšėlis partrenkia Matą ant žemės. Suskilęs pėstininkas sunkiai žiopčioja burna. Pikti žvilgsniai varsto jį nuo galvos iki kojų. Matas užsidengia akis ir gėdingai išbėga iš menės. Durys paskui įžūliai užsitrenkia. Jis lieka vienas. Bet ne - karaliaus šėšėlis spaudžia delną. Dabar jis nematomas. Matą išmuša karštis. Smilkiniuose tvinkčioja kraujagyslės. Jis atsišlieja į vėsią sieną. Šėšėlis kantriai laukia. Po kiek laiko kumšteli į pašonę. Matas paklūsta. Jis nuolankiai seka paskui savo vedlį. Šis slenka tamsiais rūmų koridoriais. Prie vienų durų sustoja. Patraukia už sunkaus bronzinio žiedo. Durys atsidaro. Matas supranta esąs Karaliaus menėje. Ant balto sosto dega žvakės. Šalia - gyvų gėlių puokštė, eglės šaka. Turbūt valdovės darbas - savo velionio vyro atminimui. Matas apsižvalgo. Šėšėlio nebėra: prieš jį stovi gyvas Karalius. Jo rankoje - gyvas šachmatų žirgas. Jiedu stovi vienas prieš kitą. Veidais bėga ašaros. Broliškai atsiduria vienas kito glėby. Juokiasi. Du seni geri priešai - Matas ir Karalius. Pirmasis susitikimo įkarštis atvėsta. Kažkodėl neatsiranda žodžių, kuriuos galima pasakyti vienas kitam. Matas klausiamai pažvelgia į gyvo Karaliaus akis. Šis sako žodžius - lyg sau, lyg ne sau:
     - Antai, žvakes deginu...
     Matas linkteli galva. Karalius žaidžia su savo pirštais. Atrodo, lyg jie būtų mediniai. Tai pradeda slėgti. Karalius lėtai užsikelia koją ant kojos ir skvarbiai pažvelgia į suskilusį pėstininką. Šis žvilgsnyje įskaito padėką. Tas žirgas - jo dovana Karaliui paskutinio gimtadienio proga - liūdnai leidžia dienas kišenėje. Dabar Karalius duoda ženklą Matui, kad šis jo palauktų, o pats išnyksta tamsioje kertėje. Grįžta su nulaužtu kryžiumi rankose. Nuo jo į Matą žvelgia nuvainikuotas Kristus. Matas apstulbsta. Vaizduotėje vėl atgimsta liepsnojanti bažnyčia. Karalius įduoda kryžių suskilusiam pėstininkui į rankas, kuždėdamas į ausį tai, ką turi padaryti. Matas visai netenka žado - nejaugi jam suteikta ši didelė garbė? Tik ar jo jėgoms nešti šią sunkenybę? Matas nori kažką sakyti, bet Karalius ranka užčiaupia jam burną. Tada ryžtingu mostu parodo į duris. Matas supranta, kad turi išeiti. Tai dar ne paskutinis juodviejų susitikimas - jis įvyks vėliau, kai laikas, skirtas Matui galutinai apsispręsti, bus išsekęs.
     Sunkios durys užsitrenkia už nugaros. Rankose kryžius - ne vien Karaliui. Kryžius Karaliui ir kitoms figūroms. Tyli Kristus. Jis ramiai merdėja. Liūdnos akys pritvinkusios ašarų. Matas negali žiūrėti į kenčiantį kūrėjo veidą. Nusisuka į sieną ir abejingai apžiūrinėja akmenis. Staiga išgirsta toli, koridorių labirintuose, sakomus maldos žodžius. Akimirksniu viską supranta. Puola kaip akis išdegęs. Kryžių paslepia po drabužiais. Matas puikiai žino rūmus, todėl bėga trumpesniu keliu. Jis beveik neapšviestas. Tik kur ne kur švyti dujiniai rageliai. Staigus posūkis. Įbėgęs Matas užtveria kelią laidotuvių procesijai. Laidotuvininkai varsto jį pasipiktinimo kupinais žvilgsniais. Matas išblykšta. Prisišlieja prie sienos ir praleidžia vainikais bei puokštėmis apsiginklavusią minią. Ji vėl tarsi nepastebi Mato. Už posūkio minia išnyksta. Matas iš nevilties sukanda dantis. Eina iš paskos. Nejučiom paspartina žingsnį. Aštri kryžiaus briauna rėžia krūtinę. Tolumoje šmėžuoja baltos nugaros. Atskrieja duslus aidas. Kažkieno netyčia ištartas žodis. Dešinėje laiptai į laidojimo rūsį. Procesija pasuka ten. Jų gretose kyla sujudimas. Matyt, laiptai per siauri. Tuo tarpu greitai einantis Matas pasiekia įvykio vietą. Šeši nusikamavę pėstininkai keikdamiesi bando ištraukti tarp sienų įstrigusį karstą. Pasimetęs kunigas mini šėtono vardą. Vieniša valdovė šluostosi pabrinkusias akis nosine su savo inicialais. Kitos figūros sutrikę. Matas su pasibaisėjimu žiūri į šį reginį. Prie jo krūtinės tyliai miršta užmirštas Kristus. Pėstininkai pagaliau įveikia nenumatytą kliūtį, ir subraižytas karstas pajuda tolyn. Procesija įgriūna į troškų rūsį. Papilkėję kirtikai čia baigia iškirsti duobę. Gilesnę už kitas. Duobę Karaliui. Nuleidžia karstą. Šis