VYTAUTAS DEKŠNYS
Vėlyvosios paauglystės dienoraščiai (apie 1991 m.)
Nežinau, kodėl aš čia. Kai aš atvažiavau, buvo šlapia, bet tik man
(prakaitas). Išlindęs iš geležinio statinio, aš pasisveikinau ir
išleidau šunį. Šuo ėmė loti, šokinėdamas visomis keturiomis, lyg
bandydamas pakilti. Deja, ir šiandien karšta, nėra alaus ir viskas
ne taip. Labai traukia ten, kur saulė, kuriai niekaip nerandu metaforos.
Ten labai platu, pučia vėjas ir blaško. Išblaškytam visada lengviau
pradėti iš naujo. Visa bėda, kad čia nėra vėjo, ir visa, kas gera, ima
įkyriai kaitinti. Vandens, t.y. alaus, kaip jau sakiau, nėra. Nieko nėra.
Ir ten nieko nebuvo. Tenka ilgai gulėti, o tai gniaužia kvapą.
XXX
Kartais perlieja muzika. Tai ir yra tas "bet kas", kurio taip norėtųsi. Bet
daryti tada nieko neįmanoma. Belieka tikėtis, kad bus projekcija į kitą
laiką, tai bus maistas. Virškinama bus ne visai tai, tiksliau, visai ne tai,
bet be to šitoks maistas neįmanomas. Beje, būtinai reikia viską paversti
daiktais. Jei ne iš karto daiktais, tai bent maistu. Bet maistas ne visada
virsta daiktais, jis nepatikimas. Todėl paprastai prievartauju save. Tačiau
save žaginti nelabai sekasi. Tiksliau, beveik visada nesiseka. Gerai, kad
šiandien atsirado prošvaistė. Galbūt greitai pavyks išvykti į gaivinantį
glėbį, ir tada jau nebebus jokio sustingimo. Gerai, kad pulsuoja laidai. Per
juos dar galima pasiekti pažįstamus peizažus. Įmetei geltoną geležėlę - ir
tavo laikas išsitempė. Laidai ištempė tavo laiką kaip spyruoklę, ir jis
atsirado. Tarkim, rytoj tu sėdėsi ant akmens, šaldysi burną ištemptu laiku,
paskui kas nors ateis arba neateis, ir viskas bus taip, kaip tikėjaisi, bet
ne taip, kaip įsivaizdavai. Arba ir ne taip, kaip tikėjaisi. Užtat kažkas
bus. Laiko reikia, nes niekur nuo šitos linijos nepabėgsi, jis tik pats
tave paliks, ir pasijusi vėl beieškąs jo.
XXX
Viskas sueina į sėdėjimą čia, nes čia viskas fiksuojama. Nors galbūt
ir šiaip viskas sueitų į palėpę, langą, Kortasarą ir drungno alaus butelį
(utopija). Štai ir imu labai kaprizintis: negaliu rašyti sėdėdamas, o kai
išsiblaškau, vėl nėra apie ką rašyti. Šiandien buvo nuplautas net įtūžis.
Apskritai, nuostabus sugebėjimas viską nuplauti. Tačiau jeigu vėliau viso
to reikia, sėdi ir bandai prisiminti. O tada ir vėl prisimeni įtūžį.
Apskritai, prisimeni puikius žmones, nors neseniai negalėjai atsišlykštėti
žmonių fizionomijomis gatvėse. Čia gatvėse mažai žmonių. Bandai žaisti su
įdegusiomis kojomis, bet darosi šlykštu - nieko negali būti netikresnio už
čionykštes moteris. Beje, šiame žaidime nebėra pergalės siekimo, liko
ironiškas žvilgsnis į kojas - iki galo suvoktas žaidimas. Bent stengiuosi
taip galvoti. Be abejo, tai juokinga. Kartais galvoju, kad visa, kas iš
manęs išeina, banalu, bet varžyti save šia mintimi reikštų, kad aš dar
neišsivadavęs iš svarstymų, kas banalu, o kas nebanalu. Neturi kilti
šis klausimas. Tai tarsi A. samprotavimai apie deklaracijas "pasaulis
šūdas" su išvada, kad šios deklaracijos keturiolikmetiškos, iš čia suvokiau,
kad A. penkiolika. Sveiki, nuostabieji žmonės Kaukaze, kaime, Kaune, kur tik
norite. Perduokite linkėjimus gatvės snukiams, jeigu galite.
XXX
Buvau ten, kur vieniša. Ten vėjas visai ne toks, ten vėjas pusto. Ten gali
sėdėti be galo. Ten dykuma. Ten gali maudytis, ir, džiūdamas, rikiuoti
nuotrupas. Ten nuotrupų daug, jos pačios trupa. Ten geriausia mano fantazija,
nes nieko geresnio nesufantazuosi, negu ši dykuma. Nėra nieko, už ko
užkliūtų akys. Jaučiu, kad vėl prireiktų laiko tėkmės. Bet kokiu atveju,
reikėtų čia užsirausti, tačiau kaskart eiti vandens. Reikia naktį eiti
vandens, ypač jei vanduo toli. Rast vandenį ir pakeliui atgal netyčia
išpilti. Taip turi būti ne dėl vandens. Taip turi būti dėl ežero, dėl dykumos
ir dėl tų žmonių, kurie kaip ežeras, kaip dykuma. Reikia grįžti iš ten
traukiniu ar autobusu ir žiūrėti pro langą muzikai grojant galvoje arba ne
galvoje. Beje, "reikia" - toks žodis, kurį šiaip jau galbūt ir vertėtų
atmesti, tačiau tikroji jo galia pasireiškia, ištrūkus iš reikiamybės
valdų. Būtent žiūrint į pakelės medžius, sėdint kopose, skaitant knygą,
geriant alų ar vyną, užsižiopsojus gatvėje tikrai reikia. Tada tu
turi eiti ir vykdyti įsakymą iš tavęs, nes kitaip tave ilgai kankins
sąžinė. Nes reikia tik pačiam, nepaklusęs reikia tu pripažįsti
savo vergiškumą. Būtent nereikia ir yra pats tikriausias vergo
maldavimas. Turime skaičiuoti įvykdytus reikalavimus, nes iš jų susideda
visa, kas apskritai yra verta. Tokia mano reikiamybės teorija dabar.
Ši reikiamybės teorija veikia tik esant sąlygoms jos nuostabiam veikimui.
Sudarykime jai sąlygas. Dykuma - viena iš erdvių, kuriose reikia.
Ypač sutemus naršant prožektoriams joje išryškėja reikiamybė. Anksčiau aš
negalėjau vykdyti reikalavimų, nes nepriklausiau sau. Kažkada už įlankos
švietė špiliai, žadėdami prisilietimą prie nuostabiausių dainų, man reikėjo
tų špilių, bet aš negalėjau įvykdyti reikalavimo. Nors galbūt tai ir paneigia
reikiamybės toriją - net neįvykdytas reikalavimas jau buvo vertas. Bet
galbūt susidūrimas su šiuo reikia - tai kito reikalavimo įvykdymas.
Bet kokio brendimo tikslas - galėti be suvaržymų pasiekti reikiamybę ir
be suvaržymų ją vykdyti.
XXX
Vėl artėjo ilgesys - pagrindinis leitmotyvas, kartu ir pagrindinė refleksija.
Kaip ir visad, jis nušvietė viską saulėlydžio spalvomis ir muzika. Tuo jis
viską ir sufalsifikavo, jeigu apskritai įmanoma refleksija be aiškiai
iškreiptų vaizdų. Paprastai tai vadinama "nauja šviesa". Negaliu ginčytis.
Vis dažniau ilgesį