VYTAUTAS DEKŠNYS

<- lydi išdavystės suvokimas. Kiekvieną kartą tenka konstatuoti savo mirtį, nors nieko neįvyko. Juk tu vėl grįši į ankstesnės reikiamybės sferą (žr. reikiamybės teoriją). Išdavystės suvokimas - tai suvokimas, kad neįvykdei iškilusių reikalavimų. Tai - tam tikro paveikslo mirtis, tačiau tu vis tiek grįši prie tos pačios reikiamybės, nors ir daug metų praeitų. Tačiau tai - jau mirusio paveikslo pakaitalas. Viena vertus, ilgesys - tai buvusių reikalavimų apžvalga ir jų įvykdymo refleksija. Kiekvienas reikalavimas galų gale įgyja saulėlydžio spalvas, tik, jeigu jis neįvykdytas, šios spalvos darosi ypač skaudžios. Mat saulėlydis - tai toks įrankis, tarsi svarstyklės, kurios gali atsakyti, ar širdis lengvesnė už plunksną. Saulėlydis pasireiškia ir asociacijos pavidalu: kai išgirsti iš prasto garsintuvo tikrą balsą, giedantį apie taškų nepakartojamumą, iškyla saulėlydis, aš prisimenu špilius už įlankos, kai tuo tarpu netoliese stūksančios šėtoniškos dambos nepastebėjimas tarsi simbolizuoja kamerinę aplinką tarp saulėlydžio sienų. Žiūrint į špilius, klausantis garsiakalbio ir neturint kuo pasiteisinti. Pro šalį šmėkščioja špilių pasiuntiniai, kurie patys nežino savo misijos. Jie tokie patys ilgesio atsakovai. Aš galbūt irgi nežinau, kad esu atsakovui N siųstas špilių pasiuntinys, saulėlydžio taku atėjęs iki pat veiksmo vietos. Štai kaip keista. Iškirtome saulėlydžio langą ir žiūrime pro jį į vakarus nuo kažkokio mistinio amžiaus. Špilių pasiuntinys tau neatsakys į jokį klausimą. Špilių pasiuntiniai tave prikels nebyliai - jų figūrų vaizdas turi prikeliančios galios.

XXX

Kada nors vėl pakirstomis kojomis užlipsiu ten, kur viskas raibuliuoja. Žalia jūra, nusėta šiferio stogais - kas norite, rinkitės ir pieškite žaliai, kas norite - brėžkite šiferio siaubą, tačiau tada dar liks nuostabus dangaus apvalumas ir dar siaubingesnis aukštis. Šitas aukščio siaubas mažai kam suprantamas, kitaip jį daugelis vaizduotų - tokios natūros nerasi niekur. Įsivaizduokite, tik ką klupinėjau į viršų, o čia lyg ir kas nors meta per tvorelę, tuojau pat klupinėsiu žemyn, kažkas pajudina varpą, aš sau pažadėsiu, kad klykdamas nusirisiu, jei šis kibiras barkštels palei ausis. Šitokia situacija verta pavaizdavimo daugelyje paveikslų. Tokiam paveikslui nereikėtų perspektyvos, jis būtų apskritas ir galėtų būti išpieštas ant skydo - taip būtų išgąsdinti visi priešai, tai paskatintų juos patirti dar didesnį siaubą ir išpaišyti jį ant dar klaikesnės formos darinių, taip ir juda į priekį sadomazohistinis menas. Bet ir nuostabus būtų šis skydas, nes nebūtų jame pavaizduoti kruvini plėšrūno dantys, piešti, tikriausiai, pražiodžius kačiuką. Jį ribotų pasaulinis Okeanas negyvuoju vandeniu, tikriausiai todėl, kad toliau nesimato pro pakirstas kojas. Matyt, joms reikia kuo tikslesnių ribų, kad sugriežtėtų metalinė tvorelė, skirianti jas nuo klaikaus paskutinio puolimo, kurio jau nebeišpaišysi jokioje figūroje. Šiaip ar taip, skydas būtų vertas visų pojūčių, nes, skirtingai nuo žmogaus bendraamžės gėdos, jis tikrai juos pergyvens, be abejo, jeigu bus padarytas toks, koks turi būti. Visko vertas skydas, išskyrus tai, ko jame neišpaišysi. Tačiau apskritai piešimas neturi tikslų, o ypač tikslo išgąsdinti priešą. Tik tada neverta klupinėti nei į viršų, nei žemyn, nes pakirstoms kojoms čia nebus kas veikti. Joms reikia brėžti ribas. Ribos - tai ne tavo reikia, tai - pakirstų kojų nereikia, jei jų reikalavimą įvykdysi, jos tau atsidėkos, ne tik sėkmingai jomis nuklupinėsi žemyn, laimei, taip ir nebarkštelėjus varpui, bet ir išpaišysi skydą, kuriuo daug metų sėkmingai gąsdinsi priešus. Užtat ant drobės tu jau neturėsi ką piešti, čia negalima brėžti ribų, nes drobės gelmė beribė, nors jai ir nebūtina perspektyva. Ištapytos drobės požiūriu gali elgtis kaip nori. Išgirtas tavo sugebėjimas jausti siaubą užtveria tau kelią į paprasčiausią ištapytą drobę, kurią tu vertini labiau už bet kurį priešą išgąsdinantį skydą. Juk grįžti su skydu verta tik tam, kad vėl nutapytum eilinę drobę. Čia visgi pasirodo, kad drobei reikia klupinėjimo, bet tik netiesiogiai.

XXX

Kažkodėl vaizdą pro langą reikia matyti būtinai su rėmais.

XXX

Vėl traukiasi eilės. Penkiose eilutėse pernelyg nervingai sutrauktas visas virpesys, ir tai darosi nepakeliamai sunku.





(Kristinos Gudonytės iliustracija)