Tai atsitiko beveik prieš dvejus metus, 1990 metų birželio 21 dieną.
     Išvakarėse aš, paveiktas raudono vyno, neatsargiai persivalgiau kepenėlių pašteto ir kiaurą naktį sapnavau svaigaus slogumo Sapnus, kuriuose figūravo vazelino garai bei permatomos moteriškos palaidinukės, trukdančios man atsikvėpti. Rytą, išvargintas stambių vaizdinių, pabudau su aiškiu įsitikinimu galvoje, tarsi tulpe vazoje: knyga turi būti parašyta.
     Aš atsimerkiau ir nusiklojęs atsisėdau lovoje. Vėjas pūstelėjo štoras ir blykstelėjo mansardų sulaužytas dangus, išgeltusios pušų viršūnės, raudonas kaminas - visa skystame dienos užuolaidų tinkle. Kambaryje tapo šviesiau, ir suglebęs mano kūnas, balkšvas nutviekstas saulės, pavaliai įslinko į mano akių regos lauką.
     Nustebęs sulenkiau kairę ranką, norėdamas pamankštinti raumenis, tačiau judesys stokojo įprasto mechaniškumo ir rąžulio tąsumo. Tarsi aš iki šiol būčiau buvęs kitas, o šį odų, mėsų ir kaulų rinkinį būčiau gavęs tik šiandien ir dabar matuočiausi jį kaip naują kostiumą ar kombinezoną. Manajame kūne nuo porų iki gyvybės, nuo jaknų iki krūtinės brendo kažkas nepriklausoma. Ūmai aš pajutau knygą tūnant manyje. Šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai gerai išgaląstų frazių alsiai pakuteno mano odą, net sudrebėjau. Knyga yra čia, ji buvo čia pradėta, augo ir vystėsi, gurgždėdama klostėsi į skyrius, puslapius bei pastraipas. Kaip aš iki šiol jos neišgirdau!
     Oda darėsi permatoma, trapiame jos pergamente aš galėjau užčiuopti, skaityti kiekvieną žodį, kiekvieną raidę, išrašytą smulkiu kapiliarų raštu.
     Puslapiai mainėsi bežiūrint, jaučiausi kaip niekad apsunkęs ir pilnas.
     Ir mano širdin atėjo meilė knygai. Panorėjau pažinti ją, paliesti tikrą jos pavidalą, jos kūną: pagimdyti ją, sutverti ją iš savo šonkaulio ir rašalo plunksnoje.
     Aš gyvai įsivaizdavau save, užsikvempusį ant savo žaliojo stalo, Kirilo, truputį pakreipusį galvą, prikandusį liežuvį ir be atodairos naikinantį popieriaus baltumą, dreskiantį jo nekaltybę, brėžiantį plunksnakočiu, vardu Silvestras, auksines raides marmure. Rašyčiau kiauras naktis nenuvargdamas: jokio maudimo rankoje, diegimo nugaroje.
     Pirmuosiuose knygos puslapiuose nebūtų pastraipų: ištisinis tekstas, daiktų srautas begalinis. Koks rašymo pajėgumas! Koks galingas užtaisas, varantis tris suspaustus pirštus!
     Kai kurios frazės, nuostabūs posakiai, sukrečiantys atskleidimai parašyti kursyvu. Kad įstrigtų atmintin, kad atimtų kvapą. Vienoje vietoje švarraštis rašytas ranka, tik didžiosiomis raidėmis be jokių tarpų, kaip pirmuosiuose Evangelijos nuorašuose: kuo toliau, tuo labiau išsiklaipęs, neužbaigtas, neįskaitomas. Atpažinti nervingą rašto bėgsmą, net įsterišką lėkimą per puslapius, sunkiai dūsuojant, į pabaigą. O kitur palikti braukymus, įvairius frazių variantus, parodant kentėjimą tobulybės link.
     Mano aštri kaip kirvis knyga bus tiesiog apie Zeitgeist.
     Dabartis jau seniai laukia panašaus veikalo, nustatysiančio jos veido bruožus, atliesiančio priešmirtinę jos kaukę. Kaip netikėta, kaip įdomu: savavališkai sureikšminti kurį nors akimirksnį, užštampuoti pagirių nuotaiką, šlapią kojinę, dūžtantį vitražą.
     Todėl tai bus knyga apie niūrų nuopuolio žavesį, ilgo kritimo bedugnėn džiaugsmus. Apie naujumą kaip pasitenkinimo sąlygą ir apie nusivylimą, lūpų sučiaupimą, apie žmogaus sutraukimą į savo kiaukutą, nustebusiai čiupinėjant jo sieneles.
     Aš rašysiu apie dvilypį klaidinantį santykį su autoritetais, leidimąsi vedžioti už nosies, fanatišką paklusnumą jiems, netgi atsižadant savęs, prarandant savo esmę, tik cituojant jų frazių, gestų nuotrupas, ir neartikuliuotą maištą prieš juos kiekvieną akimirką.
     Tarp daugelio mano knygos personažų tik keletas bus žmonės, kilę nuo Adomo ir Ievos. Henrikas, pusiau lietuvis, pusiau lenkas. Apie jo tėvą pasakojama, kad prieš kelionę jis kraudavęsis lagaminus visą savaitę. Henrikas ir prausiasi du kartus per dieną: tai jam suteikia neapsakomo malonumo. Po miestą jis vaikšto su žibaline lempa, retkarčiais užsuka į vargonų muzikos koncertus Baroko salėje. Barzda jam neželia, tačiau rusvi plaukai garbiniuojasi tikrai vešliai. Henriko draugės vardas - Rožė. Jiedu mylėsis sodelyje už jos namo Žvėryne ant betoninio suoliuko. Kraujas persekiote persekios juos: pasimylėjus jai pradės tekėti iš nosies, lipdamas per tvorą, Henrikas prasidurs abiejų rankų delnus. Galų gale, prieš jiems išsiskiriant, jis atsiųs jai laišką, kuriame bus įdėtas mažasis jo pirštelis. Matykite jį, bežiūrintį į kirvio ašmenis, bandantį juos nykščiu, jauskite silpną maudulį ties ta vieta, kur turės būti atkirstas mažylis, paskum regėkite trumpą užsimojimą, kvėptelėjimą ir svarų smūgį. Tokia mažytė kūno dalelytė, kauliukas odytėj, ant ceratos, viduryje kraujo klano.
     Įsivaizduokite jos nuostabą, gavus nelauktą laišką, laimės nuojautą (atsidusti, kvatotis, šokinėti, spausti rankas tarp kelių perskaičius raštą apie siuntinį, įškvietimą, priėmimą į darbą), smalsumą apžiūrinėjant jį, nesiryžtant atplėšti, pirmykštį pasibaisėjimą, išvydus apkrekusį mažylį, vėliau nesveiką dėmesį, žiūrėjimą be atvangos, lyžtelėjimą, stebeilijimąsi, negalint atsitraukti.
     Aš aprašysiu (aprašyti daiktą: 1. Palikti rašalo pėdsakus jo