LAURYNAS KATKUS





<-
paviršiuje; 2. užregistruoti ir suklasifikuoti) viską: ir luošą dabarties grožį, vitrinų meną, seno ir blizgančio priešpriešą, monetarinės kultūros pradmenis, pinigo keitimo nuotykius, aš įamžinu Dievą, besiartinantį prie manęs spengimu ausų kanaluose, ir kasdienį išganymo ieškojimą stalčiuose bei tvarkaraščiuose.
     Tokia tad us mano dukra ir mano meilė, užšifruota ir kartu atvira visiems knyga, neužaigtumo ir nepabaigiamumo knyga.

Jos rašymas bus akcija.
Jos rašymas bus terapija.

     Aš sukaupiau savyje jėgų, nubloškiau patalus šalin ir įsispyręs į šlepetes, bet nuogas šlepsėjau per milžiniškai erdvų kambarį rašomojo stalo link. Galybė oro užgriuvo ir pašiurpino mano odą. Aš truputį susigūžiau. Kelias pasirodė toks ilgas, kad ėmiau abejoti, ar beįveiksiu. Stabtelėjau ir apsidairiau. Užpakalyje lova viliojančiai baltavo netvarkingai išmėtytais priegalviais, susiraukšlėjusiais patalais, dar pilnais mano šilumos. Kairėje stūksojo didelė spinta, iki viršaus prigrūsta storų ramių foliantų vienodais rausvais odiniais viršeliais. Prisimerkiu, norėdamas perskaityti užrašus ant nugarėlių. Staiga mano žvilsgnį patraukė atsargi, vos įžiūrima, bet gaji rašomojo stalo žaluma. Keletas knygų, piniginė, plunksnų dėžutė ir dubenėlis džiovintų slyvų. Iš paskutinių jėgų daviau keletą nevikrių šuolių ir atsimušiau į kėdę. Atsisėdęs atsidariau apatinį stalčių, išsitraukiau naują sąsiuvinį. Nesuvokiama gėda ir sumišimas apėmė mane, kai verčiau minkštai traškančius jo lapus, kai pirmąkart lyginau juos, kad neužsiverstų, kai iš dėžutės ėmiau savo gerąją plunksną.
     Užsimojau ir pradėjau:
     "Aš atmerkiau akis. Buvo drėgna."
     Aš atmerkiau akis: įsipainioję tarp blakstienų, šlamėjo du chroniai. Vienas jų buvo kapitonas, kita - su berete. Kapitonas paėmė virtuvinį peilį gelsva plastmasine rankena ir išlupo man akį, tarsi riebalą daktariškoje dešroje. Man jau niekas negali sutrukdyti. Aš paišysiu ir paišysiu kryžiukus, pildysiu vieną sąsiuvinį po kito, o kai tie baigsis, paišysiu ant talonų ir servetėlių, bepročio akimi žiūrėdamas žemyn.
     Jaudulys sukilo manyje, buvo gerai. Aš rašiau vos judindamas ranką, kone tiesia linija, bet įskaitomai, padėjau tašką, norėdamas truputį atsipūsti prieš tikrąją knygą, dė-sty-mą, kai staiga kažkas sumekeno ožio balsu man į ausį.
     Prasidėjo. Atidarė durys, ir įžengė frakuotas kelneris, nešdamas plaukus ant sidabrinio padėklo. Iš netoliese stovėjusio akvariumo išlipo dusulinga moteriškė, apsivilkusi oranžine liemene. Ji pravėrė burną ir apvėmė mane rugių grūdais.
     Kutenamas sujudusios aplinkos, aš padėjau plunksną, mano akys nevalingai bėgiojo nuo vieno dirgiklio prie kito. Kūnas sukilo: nepertraukiamai pradėjo gurgti skrandis, kasantis girgždėjo stuburas.
     Visos frazės, visi motyvai, iki šiol buvę darnoje, tik ir laukę išguldymo, dabar atrodė esą nesusiję, netgi prieštaringi, banalūs ir klaidingi. Vis labiau maudė dubenį.
     Moteriškė pagriebė mano sąsiuvinį, nubėgo, kratydama pagurklius, į kambario gilumą ir išnyko. Kelneris nusilenkė, pasiknaisiojęs po plaukus, ištraukė keturis galingus žiogelius ir susmeigė juos paeiliui man į bambą giliai.
     Aš padėjau rankas ant stalo, sukniubau ant jų ir užmigau.
     Nuo to laiko, kaip jau sakyta, praėjo beveik dveji metai: epocha, pasižymėjusi šiluma ir nuovargiu. aš įstojau į Vilniaus Universitetą studijuoti laisvųjų menų, pamėgau žaisti kortomis, gerti alų. Iš pradžių aš ieškodavau dingusio sąsiuvinio su tašku vietoje viso "dėstymo", bet paskum nusprendžiau, kad neverta. Įsitaisiau kitą sąsiuvinį, gražų, celofanuotą, didelį, užrašiau ant jo "knyga" ir kartais vakare, po darbų ar pasilinksminimų, atsiversdavau jį ir bandydavau šį bei tą parašyti. Vedžiodavau, vedžiodavau plunknsną ore, leisdavau, leisdavau ant lapo: niekaip. Geriausiu atveju išeidavo nupeckioti įvairių geometrinių figūrų, visaip tarpusavyje sukergtų, arba schematizuotą žmogaus povyzą.
     Tačiau naujausias šioje sekoje yra šiandien ryte atsitikęs dalykas. Vakar grįžau vėlai, pavargęs, įsijungiau TV, ir nė nepajutau, kaip, užsigerdamas alumi, sušveičiau dvi virtas kiaulės kojas su pupelėmis. Nuėjau miegoti ir miegojau blogai. Atsibudau anksti, vos pradėjus švisti, su svaria, kaip grafitas, aiškia, kaip deimantas, pavojingo džiaugsmo mintimi:
     Knyga turi būti parašyta.

     P.S. Geriausias skaitymo būdas - perrašinėjimas dailyraščiu.