VYTIS VALATKA
Būties atvirumas ir uždarumas
Viliojo GROŽIS vaiko širdį
Žvaigždynan kilo jo dvasia
Jam rodės, naktimis jis girdi
Skambėjimą įstabų žvaigždėse
Ir kai, ŽVAIGŽDŽIŲ SIMFONIJOS užburtas,
Jisai ištirpdavo nakties rimty,
visa būtis tada jo buvo TURTAS,
VISA TIESA - mažoj nuogoj širdy.
Nakties platybėj vaiko mintys supos
Ir su aistra kuždėjo GODŽIOS LŪPOS:
O KAIP NORĖČIAU, KAIP NORĖČIAU
NUEIT Į SAULĘ, TEN, KUR ŠVIEČIA,
O KAIP NORĖČIAU, KAIP NORĖČIAU
NUEITI Į ŽVAIGŽDYNĄ.
Suprato žvaigždės norą vaiko,
Jam buvo atvira NAKTIS,
Jam vėrės TAMSOJE be LAIKO
ir be ERDVĖS nuoga BŪTIS.
Bet laikas ėjo, rūpesčiai kiti
Širdies erdvėj ištrynė paslaptis NAKTIES
O patirta būtis išnyko UŽMARŠTY
Nė ženklo nepalikus PRAEITIES
Tačiau lig šiolei ilgesys dar gelia širdį -
Ji savo gelmėse vėl VAIKO BALSĄ girdi:
O, KAD GALĖČIAU, KAD GALĖČIAU
SUGRĮŽT Į SAULĘ, TEN, KUR ŠVIEČIA,
O KAIP NORĖČIAU, KAIP NORĖČIAU
SUGRĮŽTI Į ŽVAIGŽDYNĄ.