LINA DRAPANAUSKIENĖ





<-
jam nebuvo baisu - prieš akis greitėjančiu tempu maivėsi vis labiau besiviepiantys sudarkyti veidai, pusiau žmonių, pusiau žvėrių, ausų būgnelius draskė pašėlęs juokas, rankos, kūnas - viskas klimpo į tirštą skystį primenantį kraują. Jis nejautė skausmo, tik begalinį norą laimėti, ištrūkti iš žemės dusinančio glėbio. Kūnas buvo sustingęs - dvasia šėlo. Jis jautė, jog grimzta į pajuodusio kraujo klaną. Dar akimirka - ir lūpomis juto šlykštų skonį, tirštis nenumaldomai skverbėsi į jo veidą, akyse papilkėjo ir aptemo... Tebelijo įkyriais smulkiais lašeliais. Tarytum aprimo vėjo draskoma gamta, o žemė ramiai kvėpavo, įsiurbusi savin dar vieną auką, atradusią amžiną ramybę.